Kauno jėzuitų gimnazijoje gruodžio 20-ąją buvo minima Bendruomenės diena. Gražia tradicija tampantis renginys prieš didžiąsias metų šventes dar kartą priminė, kokie svarbūs esame vieni kitiems, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.

Šiemet Bendruomenės dienos organizatoriai kėlė klausimus, kuriuos ne visada lengva atsakyti. Kaip atsiranda bendruomenė? Ar mes tikrai galime ja būti? Kokia ji yra ir kokia dalimi esame mes – jos nariai? „Mąstydami apie gimnazijos tikslus, ieškome pavyzdžių ir sąsajų religinėse ir kultūrinėse bendruomenėse“, – aiškino viena renginio iniciatorių pavaduotoja Audronė Remeikienė.

Šventės metu moksleiviai dalyvavo skirtingoje pažintinėje bei kultūrinėje veikloje. Jauniausiems buvo numatyti susitikimai su vienuoliais, kunigais ir kitais garbingais svečiais, aštuntokai dalyvavo filmo „Aš esu Deividas“ peržiūroje, I – II klasių mokiniai stebėjo režisieriaus Arvydo Lebeliūno monodramą „Tikiu visa apimančia Tavo meile“, pastatytą pagal Aldyth Morris pjesę „Damien“. Trečios klasės gimnazistams buvo suorganizuotas susitikimas su Jaunimo centro darbuotojais, o abiturientams – ekskursija į Maironio muziejų.

Anot moksleivių, renginys „dar labiau sustiprino mokyklos bendruomeniškumo jausmą – juk ji kuriama kaip šeima, kaip visuomenei atviras kultūros židinys“. Organizatoriai neabejoja renginio sėkme ir tiki, kad po jo kiekvienas bendruomenės narys suprato, ką išties reiškia būti reikalingam.

Paulius Mockevičius
Ievos Milašiūtės nuotr.

Kuo jėzuitų gimnazijos bendruomenė kitokia? Kodėl ji man tokia artima? Manau, kad žinau atsakymą.

Artėjant gražiausioms metų šventėms, neretai girdime raginimus prisiminti, jog esame vienos nedalomos visumos – bendruomenės – nariai. Bendruomenės, kurioje ne vien mūsų asmeninė, bet ir kiekvieno artimo gerovė yra neįkainojama. Bendruomenės, kurioje kiekvieno pareiga yra dalintis viskuo, ką turime geriausia, idant stebuklinga Kūdikėlio Jėzaus gimimo šventės nuotaika užsuktų net ir į namus tų, kurių likimas neapdovanojo galimybe Kūčių stalą nukrauti dvylika gardžių patiekalų.

Būtent todėl šiuo metu esame taip kviečiami prisidėti prie įvairių gerumo akcijų, aukoti nepasiturinčioms šeimoms ar be tėvelių augantiems vaikams – kitaip tariant, būti bendruomeniški. Noras per Kalėdas atlikti vieną kitą kilnų darbą bei nuraminti sąžinę yra sveikintinas, tačiau vis dažniau susiduriame su problema, kai savos palaimos siekis užgožia tai, kas iš tiesų vertinga – bendruomeniškumo jausmą, dažno širdyje atgyjantį vos kartą per metus. Tačiau mes, Kauno jėzuitų gimnazijos bendruomenė, galime drąsiai teigti, jog esame kitokie! Jog vienas kito supratimo ir artumo siekiame nuolat!

Net neeabejoju, jog bent kartą esate akimis permetę gimnazijos keliamus tikslus, o akylesni juose aptiko frazes, skelbiančias, kad mokyklos bendruomenės nariai „brangina draugystės ir bendruomenės dovaną, kuri gali suburti mokytojus, mokinius ir tėvus džiaugsmingam, įkvepiančiam ir laisvam bendravimui“ bei „stengiasi panaudoti kiekvieną galimybę, kuri ugdo bendruomeninį jausmą, padedantį žmogui augti atsakingai, artimu besidominčiai asmenybei“.

Mes didžiuojamės, jog tai nėra vien tušti žodžiai, o jų materializavimas yra nuolatinis gimnazijos kolektyvo narių „rūpestis“. Vargu, ar rastume kitą tokią mokymo įstaigą visoje šalyje, kurioje kiekvienas darbuotojas nuo vartų sargo iki kapeliono, nuo valytojo iki mokytojo, nuo vairuotojo iki direktoriaus yra toks brangus, savitas ir įnešantis į bendruomenę unikalią dvasią, kurios netekusi ji prarastų labai didelę dalį savęs.

Tokie Mes esame – visi mieli, visi savi. O ryšys, kurį kuriame praleisdami vos keletą metų mokykloje įsitraukdami į socialinę, rekolekcijų ar kitą veiklą, išlieka labai ilgai – norisi tikėti, visą gyvenimą. Bene puikiausias to pavyzdys – KJG alumnų asociacija, veikianti jau nuo 2001-ųjų ir vienijanti daugybę gimnaziją baigusių mokinių, kurie ne tik organizuoja susitikimus, bet ir įsitraukia į aktyvią sielovadinę, pedagoginę bei socialinę veiklą mokykloje ir už jos ribų. Organizacijos stiprybės pagrindas – tai gimnazijoje suformuotų vertybių lydimas siekis bendromis jėgomis veikti kilnesniems dalykams. Taigi, jėzuitų gimnazijos bendruomenė nėra vien laikina stotelė mūsų gyvenimuose, tai – šeima, statanti stiprų moralinių dorybių pamatą ir rūpestingai auginanti kiekvieną jos narį. Tai – šeima, kurioje norisi pasilikti.

Ieva Žvinakytė

Tikriausiai nėra nė vieno lietuvio (ar bent jau jėzuitų mokinio), kuris nežinotų jog 2014-ieji – Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės. Ta proga KJG vyks ne vienas renginys, skirtas šiam jubiliejui paminėti. Ne išimtis ir tradicija tapęs klasių puošimo konkursas.

Gimnazija, siekdama supažindinti mokinius su garsiausia Donelaičio poema – „Metais“, paskelbė, jog šių metų klasių puošyboje turi atsispindėti būtent šio kūrinio motyvai. Moksleiviai padirbėjo iš peties, ypač kūrybingai bei orginaliai savo klases papuošė jauniausieji.

Kabinetuose žiemos šokį šoka baltos snaigės, dailiai nutūpusios ant langų, durų ir sienų, stovi žalios eglutės, primenančios, jog šventės jau ne už kalnų, ant palangių puikuojasi Kalėdų Senio paliktos dovanėlės.

Tačiau juk svarbiausias uždavinys – perteikti „Metų“ dvasią! Kai kurie mokiniai nepatingėjo ir sugalvojo itin orginalių būdų tai padaryti: ketvirto aukšto kamputyje pasislėpęs kabinetas džiugino akį palubėje, ant durų, kėdžių ir sienų sukabintais kalendoriaus lapeliais. Paprasta, bet įspūdinga – juk niekas nedraudžia interpretuoti temos savitai!

Komisiją maloniai nustebino ir kitas to pačio aukšto kabinetas, ant kurio palangės ilsisi lininiai audeklai, žaislai, kankorėžiai, elišakės bei vaškinės žvakės. Ir kalėdiška, ir jauku, o linų staltiesė primena tą gūdų XVIII amžių, kai lininiai audeklai nieko nestebino ištaigingumu.

Akį džiugino kiti kabinetai: penktokai savo klasę pavertė Kalėdų miesteliu, o trečiokai pakabino amalo šakelę. Ir neapsiriko – būtent šis augalas nuo seno yra laikomas Kalėdų simboliu. Pusiaukelėj iš antro aukšto į trečią galima užklysti į meškiukų giraitę, o naujajame korpuse aštuntokai savo klasę papuošė geometrinėmis girliandomis. Kas galėjo pagalvoti, kad šią matematikos šaką galima pritaikyti Kalėdinei puošybai?

Gytė Radvilaitė

Artėjant didžiosioms metų šventėms, KJG bendruomenės nariai buvo kviečiami pasidalyti gerumu ir prisidėti prie Angelavimo akcijos. Juk tik tik geri darbai kuria jaukias, šviesias, prasmingas ir stebuklingas šventąsias Kalėdas, o pagalba ir auka kitam moko gerumo ir atjautos. 

Visą mėnesį gimnazijoje buvo renkamos aukos „Carito“ organizuojamai Kūčių vakarienei, „Šviesos dirbtuvėlėms“, senelių namams, taip pat knygos L. Adamkienės fondui ir mūsų mokyklos bibliotekai.

Antradienį moksleiviai lankė Šančių senelių namusi bei Kačerginės mokyklą, o trečiadienį – organizaciją „Caritas“. Labdaringa veikla užsiimančios įstaigos savanoriai maloniai pasitiko gimnazistus, dalijosi patirtimi ir noriai atsakinėjo į jaunuolių klausimus.

Mokyklos bendruomenė „Caritui“ paaukojo negendančio maisto: cukraus, makaronų, prieskonių ir kt. Tikimasi, jog visos šios gėrybės pasieks skurdžiausius Lietuvos gyventojus, pagausins jų kuklų Kūčių stalą ir pripildys širdis džiaugsmu.

Trečiadienio popietę mokinių parlamentas skaičiavo ir rūšiavo surinktas knygas. Dalis surinktų knygų atiteko mokyklos bibliotekai, o kita – L. Adamkienės fondo organizuojamai akcijai. Iš suaukota apie 300 knygų.

Džiugu, jog kiekviena klasė prisidėjo prie šios kilnios paramos akcijos. Juk dosnumas ir sugebėjimas duoti nelaukiant atlygio yra vertybės, auginančios mus didesniais žmonėmis. Ad majora natus sum!

Guoda Kliučinskaitė

Kartą susiginčijo Jėzus ir velnias:

   – Žemėje turi būti gėris, o ne blogis, – sako Jėzus. 

   – Ne, žemėje turi būti blogis, juk gerų darbų beveik niekas nepastebi, o blogus – iš karto! – užginčijo velnias.

   – Bet visiems labiau patinka, kai būna visi geri, – tiesiai šviesiai išrėžė Jėzus.

Galiausiai abu nusprendė išspręsti ginčą ir sužinoti, kas labiau patinka žmonėms – gėris ar blogis. Kad tai išsiaiškintų, jie nusprendė pastatyti gimnazijas ir susitarė, kad velnias juos mokys blogai, o Jėzus gerai. Taigi jie savo gimnazijas pavadino taip: Jėzus ją pavadino Jėzuitų gimnazija, o velnias – Velnuitų gimnazija. Jėzus savo gimnazijoje įdarbino pačius geriausius, nuostabiausius mokytojus, kuriems vaikai patinka. Ir visi gimnazistai į mokyklą ėjo su mieliausiu noru. Na o Velnuitų gimnazijoje buvo įdarbinti patys pikčiausi mokytojai, kurie namų darbams užduodavo 350 uždavinių, o valgykloje patiekdavo degančios sriubos; bandelių su sliekais ir taip toliau. Taigi visi iš ten išbėgo net nepraėjus savaitei nuo mokslo metų pradžios. Tai pamatęs velnias labai sunerimo – nejaugi jam teks pralaimėti lažybas? Tuomet jis griebėsi klastos. Ant debesų jis pastatė didelius šviestuvus ir kai jis juos įjungė, jo gimnaziją iš visų pusių [ir ji] turėjo atrodyti stebuklinga, bet pūstelėjo vėjelis ir nupūtė debesis su šviestuvais už akmeninės tvoros, kur stovėjo Jėzuitų gimnazija. Taip joje mokytis pradėjo dar daugiau mokinių, o Velnuitų gimnazija tiesiog prasmego po žeme. Jėzuitų gimnazija stovi iki dabar.

Gustė Pilsudskytė, 5 a klasė

Vieną kartą gyveno šaukštas. Jis buvo mažas, nežinojo, kur ir kaip nešti maistą. Visą laiką jis patekdavo ne ten, kur reikia. Patekdavo tai į nosį, tai į ausis, tik ne į burną.

Šaukštui nusibodo taip gyventi. Jis nusprendė keliauti į pasaulį laimės ieškoti. Keliavo keliavo, kol priėjo seną apgriuvusią trobelę. Atsargiai žvilgtelėjo pro langą. O gi žiūri, kad prie durų stovi nublizgintas batas ir dejuoja.

   – Ko taip dejuoji? – bato paklausė šaukštas.
   – Matai, šaukšte, aš esu labai švarus ir gražus, todėl sunkiai įsileidžiu koją. Bet man taip liūdna vienam. Tiesiog nežinau, ką daryti, – atsakė batas.
   – Tai gal keliaukim kartu, – pasiūlė šaukštas.
   – Puiku, – apsidžiaugė batas.

Keliaudami jie priėjo mišką. Žiūri, po medžiu guli užtrauktukas ir verkia.

   – Ko tu verki? – paklausė batas.
   – Kaipgi neverksi, kai nežinai gyvenimo prasmės. Vis galvoju, kam aš reikalingas, – pasiguodė užtrauktukas.
   – Keliauk su mumis, – pakvietė šaukštas.

Jie perėjo mišką ir pasiekė miestą. Keliautojų akį patraukė gražus ir aukštas pastatas. Pro praviras duris sklido muzika. Jie užėjo į vidų ir pamatė žmogų, kuris buvo apsirengęs baltais drabužiais.

Prie to vyro vis prieidavo kiti žmonės ir kažką kalbėdavo. Daiktai nusprendė, kad žmogus baltais drabužiais yra labai išmintingas ir gali jiems padėti.

   – Matote, prie durų sėdi elgeta. Jūs prieikite prie jo ir suprasite, ką jums daryti, – pamokė bičiulius kunigas.

Jie taip ir padarė. Elgeta buvo gavęs sriubos, bet gailiai į ją žiūrėjo, nes neturėjo šaukšto. Šaukštas iš karto suprato, ką jam daryti, ir įšoko į sriubą.

Batas pamatė, kad elgetos viena koja basa ir sušalusi. Jam labai pagailo tos kojos, todėl greitai ją apmovė.

Kadangi elgetos sriukė buvo be sagų, o pūtė žvarbus vėjas, tai užtrauktukas įšoko į sagų vietą, kad žmogui būtų šilčiau.

Taip jie visi surado savo pašaukimą ir laimę.

Taurius Augustas Tomkevičius, 5 a klasė

Kartą mes su visa šeima važiavome į kapines. Ten prie pat vartelių puikavosi ženklas, ant kurio turėjo būti parašyta: „Nepalikite vertingų daiktų automobilyje. Vagys nesnaudžia“. Bet ant žodžio „vagys“ buvo šiek tiek nusitrynusi „g“ raidė, todėl mes matėme užrašą: „Nepalikite vertingų daiktų automobilyje. Vacys nesnaudžia“. Kiek buvo juoko...

Gustė Pilsudskytė, 5 a klasė

Debatų pasiekimais garsėjanti ir kasmet aukštas pozicijas Lietuvos gimnazijų reitinge užimanti Kauno jėzuitų gimnazija nerimauja dėl perspektyvaus jaunimo galimybių Lietuvoje. Ne paslaptis, jog dauguma aukštus rezultatus pasiekusių mokinių renkasi studijas užsienyje, o jas baigę į Lietuvą nebegrįžta. Kokios priežastys tai lemia? Kodėl jaunimo netenkina lietuviškas švietimas? Šiais ir kitais klausimais savo nuomonę reiškė mokytojai, mokiniai ir kviestinė viešnia Lietuvos Respublikos Seimo narė, pedagogė, visuomenės veikėja Orinta Leiputė.

Diskusijoje dalyvavusi O. Leiputė pirmiausia pristatė sudėtingą dabartinės švietimo sistemos padėtį Lietuvoje, tačiau patikino, kad Vyriausybėje skiriamas didelis dėmesys jos tobulinimui bei naujam edukacijos strateginiam planui, kurio pagrindinis tikslas – suderinti jaunimo ir darbo rinkos poreikius. Parlamentarės teigimu, tai yra neatidėliotina, siekiant užkirsti kelią tolesniam Lietuvos mokinių skaičiaus mažėjimui.

„Šalis kasmet netenka visos devintokų klasės“, – skaudžią statistiką priminė Seimo narė, pabrėždama iš to kylančią ir nepavydėtiną mokytojų padėtį. Anot jos, mažėjant moksleivių skaičiui, daugelis pedagogų yra priversti keisti kvalifikaciją ar net darbą – dešimtys šalies mokyklų, nebegaudamos jų poreikius atitinkančio finansavimo, nebegali išsilaikyti.

Diskusijos metu buvo iškelta ir kita problema – nepakankamas valstybės dėmesys popamokinei veiklai. Tiek mokytojų, tiek moksleivių teigimu, neformalus ugdymas užima labai svarbią vietą kiekvieno jauno žmogaus tobulėjime. „Kai kurie mokiniai – tai miegantys milžinai. Savo pašaukimą jie atranda ne klasėje, o būtent neformalioje veikloje“, – sakė pokalbyje dalyvavusi mokytoja Giedrė Akramienė ir priminė daugeliui žinomo Kauno architekto A. Kančo pavyzdį.

Vis dėlto popamokinis ugdymas – viena mažiausiai išplėtotų švietimo sistemos galimybių. Diskusijos dalyvių teigimu,pastaruoju metu jis yra labiausiai orientuotas vien į žinių „atgaminimą“, o ne savarankiško mąstymo, tyrinėjimo, analizavimo skatinimą. Tokioje terpėje mokinys negali atrasti savęs, laisvai reikštis bei ugdyti savo kompetencijų.

O. Leiputė pritarė šiai idėjai, nors tikino, kad Vyriausybė niekada nebuvo nustūmusi neformaliojo ugdymo į šalį. Visgi ieškoti išeičių iš susidariusios padėties ji ragino pačius moksleivius: „Parodykite daugiau iniciatyvos!“ Pasak Seimo narės, argumentuoti, dalykiški mokinių bei mokytojų pasiūlymai visada sulaukia atitinkamo dėmesio, tad nereikia likti abejingiems, o aktyviai įsitraukti į švietimo sistemos veiklą.

Lapkritis ir gruodis Kauno jėzuitų gimnazijai buvo gausūs pasiekimų. Didžiuojamės moksleiviais, kurie laurus skynė pačiose įvairiausiose srityse.

Lapkričio 23 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko Respublikinio jaunųjų skaitovų konkurso antrasis etapas, kuriame dalyvavo du mūsų gimnazijos mokiniai: Kristijonas Bučiūnas (8 a) ir Dovydas Vasiliaukas (7 a). Profesionali aktorių komisija vaikinus paskelbė laureatais. D. Vasiliauskas puikiai pasirodė ne tik meninio skaitymo konkurse, bet ir LRT organizuojamoje jaunųjų lyderių viktorinoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Joje septintokas užėmė pirmąją vietą.

Pergale džiaugiasi ir Justas Brazauskas su Luku Jaliniausku, grįžę iš lapkričio 30 – gruodžio 1 dienomis Rygoje vykusio „SSE Riga“ studentų debatų turnyro.

Sveikiname Nacionalinės mokleivių akademijos (NMA) matematikos olimpiados prizininkus: antrąją vietą užėmusį Justą Janicką (8 kl.), taip pat konkurso bronzą pelniusius Ievą Pileckaitę (7 kl.), Dominyką Stasiulaitį (6 kl.), Danielę Martišiūtę (7 kl.).

Jau dešimtus metus Vilniaus universiteto organizuotame informacinių technologijų konkurse „Bebras“ aukštų rezultatų pasiekė Danielė Martišiūtė, Adelė Rudminaitė, Aristidas Lukas Končius bei Karolis Mažeika.

Projekte „Moksleivių verslumo turnyras“ žavioji KJG komanda „Verslomanės“ (Kamilė Dirvelytė, Ana Luisa Monse, Viktorija Karaliūtė) užėmė trečiąją vietą.

Vilius Talkevičius (8 a) ir Vincas Vosylius (8 c) Kauno miesto geografijos konkurse „Aplink pasaulį“ pasidalijo pirmąja vieta.
Gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidentūroje buvo pagerbti mūsų gimnazijos debatininkai. Prezidentės apdovanojimai už prizinių vietų laimėjimą pasaulio mastu buvo įteikti Eleonorai Lekavičiūtei, Simonui Bartuliui, Justinui Mickui, Povilui Rutkauskui, Danieliui Surbliui ir mokytojai Alinai Gutauskienei.

Lapkritį surengtas paramos koncertas „Laikas augti“ sulaukė didelio miestiečių ir gimnazijos rėmėjų susidomėjimo. Įspūdžiais iš koncerto dalijasi Kauno „Aušros“ gimnazijos mokytoja Marija Gustainienė. 

„Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau kalbama apie laiko trapumą, stengiamasi ieškoti prasmės, patirti gyvenimo džiaugsmą, dvasinę pilnatvę. Poezija ir muzika artina žmones, ypač jaunus, tereikia ateiti ir pasiimti tiek žodžio šilumos ir melodijos jaukumo, kiek tilptų į širdis. Nei įsisiautėjęs lapkričio vėjas, nei kasdienė rutina negali sustabdyti veiklių ir veržlių žmonių, kurie skuba pelnyti savo dvasiai dalelę jaukaus vakaro. Kauno jėzuitų gimnazija surengė paramos koncertą, pavadindama prasminga antrašte „Laikas augti“. Surinktas lėšas numatyta panaudoti daugiafunkcinės sporto salės statybai. Tai prasmingas renginys, skirtas neabejingiems naujovėms, mąstantiems, kad vaikams reikia kurti modernią aplinką, tinkamą kokybiškai ugdomajai ir lavinamajai veiklai.

Statyti sporto salę planuota prieš keletą metų, buvo parengtas maketas, tačiau daugėjant gimnazijoje norinčiųjų mokytis, nuspręsta plėsti gimnazijos mokomąjį korpusą. Kai oras palankus, mokiniai treniruojasi ir žaidžia lauko aikštelėje, tačiau žiemos metu arba lyjant kūno kultūros pamokos ir treniruotės vyksta mažoje aktų – sporto salėje, kurioje vienu metu sportuoja net apie 60 mokinių. Daugiafunkcinės sporto salės projektas aptartas su architektais ir partneriais, tereikia įnašo, kad gražūs troškimai būtų įgyvendinti. Taigi, Kauno jėzuitų gimnazijos mokiniai ir alumnai susirinko į filharmonijos didingą pastatą, kur nuvilnijo širdžiai ir akiai malonūs muzikos garsai. Renginį vedė 2005 m. alumnė aktorė Indrė Lencevičiūtė ir renginių vedėjas, Danas Viluckas, taip pat 2005 m. alumnas.

Koncertą pradėjo Kauno jėzuitų gimnazijos folklorinis ansamblis „Ale va“ (vad. V. Braziulienė), atlikę sutartinę „Kadu buvo geri metai“. Jaunieji kūrinių atlikėjai atskleidė savo turtingą dvasinį pasaulį, įsileido į

savo erdvę klausytoją. Šiltas muzikos akordas nuvilnijo ne vien filharmonijos sienomis, bet skverbėsi į žiūrovų širdis, leido pajusti, kad muzika neturi pradžios ir pabaigos, ji Vilnija ir daro stebuklus scenoje. Tereikėjo matyti, kaip jaunųjų muzikantų vikrūs pirštai užgauna klavišus, o pačio atlikėjo akys, gestai, mimika, balsas pajunta kiekvieną garsą ir reaguoja kaip į labai artimą sielai pojūtį. Žiūrovus stebino koncerto dalyvių pasiekimai tarptautiniuose konkursuose, laimėjimai užsienio šalyse, koncertinės kelionės ir fantastiški nuopelnai. Nejučia pagalvoji, kokius talentus augina jėzuitų gimnazija, ugdo jų menines ir dvasines galias.

Laikas mokytis ir laikas lavintis, laikas ilsėtis ir laikas dirbti... Tai renginio vedėjų intarpai , labai susiję su

koncertavusiųjų asmenybėmis. Jėzuitų gimnazijos mokiniai sugeba ne tik įveikti didelį mokymosi krūvį, bet
ir pasiekti puikių rezultatų kitose ugdymo įstaigose, šiuo atveju – muzikos mokyklose. 7 a klasės mokinys Dovydas Vasiliauskas fortepijonu atliko S. Vainiūno „Žiogą“ ir „Vapsvą“ iš „Mažosios vabzdžių siuitos“. Dovydas lanko berniukų ir jaunuolių chorinio dainavimo mokyklą ,,Varpelis“ (mokyt. I. Vaičienė“). Kiti atlikėjai – iš Kauno 1-osios (Julija Garnytė, Adrija Čaplikaitė, Eglė Ališauskaitė, Dominykas Meištas, Gytis Murauskas), A. Kačanausko (Matas Reimeris), M. Petrausko (Akvilė Volbergaitė), muzikos mokyklų, Juozo Gruodžio konservatorijos (Lukrecija Jakelytė). Moksleiviai scenoje buvo ypatingi – jie ne tik valdė, bet tiesiog jautė savo instrumentą. Muzika daro stebuklus – veidai šviečia kažkokia neapsakoma žodžiais šviesa – tai dvasinė šviesa, ji iš vidaus pripildo žmogų ypatingu grožiu.

Antroji koncerto dalis sukrėtė žiūrovus. Scenoje – Kauno jėzuitų gimnazijos įvairių laidų alumnai, jau savo pasiekimus skaičiuojantys užsienio šalių koncertų salėse. L. Pauls ,,Latgalei“ ir A. Carlos Jobim ,,The Girl from Ipanema“ atliko Raimundas Martinkėnas (fortepijonas), ses. Signe Sirma, SJE (saksofonas) ir 2003 m. alumnas Danas Viluckas (vokalas). Šiluma nuvilnijo per salę, kai kūrinius atliko 2012 m. alumnė Marija Dūdaitė (VDU muzikos akademija), jos sesuo 2009 m. alumnė Ieva Dūdaitė (Maastricht konservatorija), Mangirdas Dapkus (VDU muzikos akademija), 2008 m. alumnas ir kt. Šiuos žmones muzika sujungė į draugystę. Gražu, kai dvasingos sielos dar gali kalbėtis ne vien muzika, bet ir širdžių poezija.

Žiūrovus pakerėjo Jonas Sakalauskas, 2010 m. baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (dėstyt. prof. V. Noreika). Šiuo metu jis yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas, Baltijos kamerinio operos teatro direktorius. E. Džon duetą „Kai tu šalia“ iš miuziklo “Liūtas karalius“ jis atliko kartu su žmona Agne Sabulyte, 2003 m. Kauno jėzuitų gimnazijos alumne. Ji 2010 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Šeimos duetui žiūrovui padovanojo nuoširdžias šypsenas ir plojimus. Koncertą baigė Kauno jėzuitų gimnazijos choras ir instrumentinis ansamblis (vad. E. Lukšienė ir R. Paleckytė), atlikę Ž. Ramanausko ir J. Erlicko dainą ,,Laikas“ bei M. Jankavičiaus dainą ,,Laisvi drugeliai“ . Moksleivių rankose pleveno drugeliai – padėkos ženklas tiems, kurie atėjo pasiklausyti rimtos muzikos, nepagailėjo šiltų emocijų, gėlių, plojimų.

Taigi, šio koncerto žiūrovai buvo pirmieji, prisidėję prie sporto salės statybos finansavimo. Gimnazijos organizuotas koncertas buvo nuostabus reginys, davęs peno sielai. Laikas augti, tobulėti, siekti tikslo, dirbti, džiaugtis, kurti...“

Gimnazijos Plėtros tarnyba dėkoja visiems renginio svečiams, dalyviams ir atlikėjams. Pirmojo paramos koncerto metu pavyko surinkti daugiau kaip 31 850 litų – šios lėšos bus panaudotos pirmiesiems sporto salės darbams pradėti. 

Marija Gustainienė, Kauno “Aušros“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, 15min.lt

Vidmanto Šimkūno nuotr.

Neseniai jubiliejų atšventę broliai Aldonas ir Algimantas Gudaičiai išskirtinai „Ad Majorai“ sutiko duoti šmaikštų interviu.

Jei galėtumėte pasirinkti, koks mėnuo būtumėte?

Aldonas. Būčiau gruodis, norėčiau surasti bent vieną laisvą parą sau, žavėčiausi nakties ilgumu ir žinojimu, kad naktis po Šv. Kalėdų pradės trumpėti.
Algimantas. Būčiau gegužės mėnesis, nes jame daug įvykių susijusi su mano ir artimųjų gyvenimu.

Savaitės diena?
Aldonas. Sekmadienis. Ši diena asocijuojasi su pietų poilsiu ir svečių lankymu.
Algimantas. Sekmadienis, nes šią dieną daug poilsio, maldos, ramybės.

Muzika?
Aldonas. Kantri muzika, nes kaime gimiau ir ši muzika sukelia vaikystės ilgesį, primena laukų tolius ir miško ošimą.
Algimantas. Folkloras, pats dainuoju ir šoku liaudiškas dainas ir šokius.

Literatūros herojus?
Aldonas. Haris iš knygų apie indėnus.
Algimantas. Daktaras Aiskauda, nes primena vaikystę ir jo šukuosena dabar labai panaši į mano.

Spalva?
Aldonas. Žalia, nes daug gyvybės ir maistas gyvulėliams.
Algimantas. Žalia. Joje galima pailsėti. Žalia spalva stiprina regėjimą ir primena pievas, žalius kalnus.

Žodis?
Aldonas. Jėzus. Jis geriausias draugas. Jis viską apie mane žino ir vistiek myli.
Algimantas. Šiuo metu „verta“, kadangi neseniai suteikė mano darbui ir pašaukimui daug prasmės.

Gyvūnas?
Aldonas. Avis. Ji patikli, pripranta prie piemens ir klauso, pasitiki. Jos vilna šildo kitus.
Algimantas. Arklys, kadangi stiprus, žavus ir jo didelės gražios akys.

Baldas?
Aldonas. Klauptukas. Ant jo žmonės priklaupia maldai.
Algimantas. Spinta, nes ji slepia daug daiktų, kurie nematomi ir kartais nežinomi, o atrasti suteikia siurprizą.

Šalis?
Aldonas. Austrija. Ten praleidau dvejus metus. Kalnai sužavėjo. Vieną kartą per savaitę įkopdavau vis į kitą viršūnę.
Algimantas. Ispanija, kadangi joje gimęs jėzuitų įkūrėjas Šv. Ignacas, padovanojęs pasauliui dvasines pratybas.

Saldumynas?
Aldonas. Tortas „Napoleonas“. Be galo skanus, burnoje traška, kai valgai. Norisi dar ir dar...
Algimantas. Trupininis sausainis. Tokį pagamindavo mano mama ir jį valgant liežuvis apsiverčia ant kito šono.

Ko palinkėtumėte vienas kitam neseniai sulaukto jubiliejaus proga?
Aldonas. Linkiu greičiau išmokti latvių kalbą. Jis Rygoje jau tris mėnesius ir ten liks ilgai apaštalauti.
Algimantas. Aldonui linkiu priimti kiekvieną dieną ir visą savo gyvenimą kaip dovaną iš Dievo. Taip pat eidamas miegoti tegul visad nusišypso, kad jo angelas sargas, matydamas jo šypseną, būtų kuo laimingesnis ir patenkintas, jog nereikia daug darbo įdėti jį saugant...

Parengė Guoda Kliučinskaitė,
kaunodiena.lt asociatyvi nuotr.

Lapkričio 15-ąją VDU vyko renginys moksleiviams „Matuokis profesiją“, suteikęs unikalią galimybę susipažinti su profesionalia karjera įvairiose srityse. Projekte dalyvavo ir II m klasės gimnazistai.

Vytauto Didžiojo universitete paskaitas moksleiviams vedė ir savo patirtimi dalijosi daugiau kaip dvidešimt įvairių profesijų atstovų: aktorius, informatikas, matematikas, sociologė, filologas, teisininkas, žurnalistas ir kt.

„Visi susitikimai buvo naudingi ir įdomūs“, – tvirtino antrokai, tačiau didžiausią įspūdį jiems paliko Lietuvoje populiaraus operos solisto Liudo Mikalausko paskaita, kurioje jis papasakojo savo sėkmės istoriją ir net padainavo!

Visus, kurie nesuspėjo užsiregistruoti, VDU kviečia atvykti į renginį „Moksleivių diena“, kuris vyks sausio 17 d. Renginio metu numatomas „Matuokis profesiją“ tęsinys, taip pat bus galima susitikti su visų fakultetų atstovais, kolektyvais, studentais, apsilankyti eksperimentų oazėje ir kitose erdvėse.

Parengta pagal Paulinos Skučaitės ir VDU pranešimus

VDU nuotr.