Paskutinieji metai mokykloje, abitūra, dvylikta klasė. Visi supranta, kiek daug prie knygų praleistų bemiegių naktų, kiek kasdienių kovų su noru pailsėti slepiasi už šių žodžių. Tad daugelis iš mūsų, dvyliktokų, ten važiavo atsipūsti. Tačiau Kulautuvoje viskas pasisuko kiek kita linkme.
Rekolekcijų tema „Teenagers encaunter Christ“ (paaugliai sutinka Jėzų) viską išduoda: įtempta programa, produktyvus, gilus darbas grupelėse, netikėtos staigmenos – trys dienos pralėkė nepastebimai. Galbūt tai, kad iš mūsų buvo atimti laikrodžiai, prie to irgi prisidėjo?
Nemažai mūsų į Kulautuvos rekolekcijų namus važiavo kupini abejonių, nejausdami tikrojo ryšio su Dievu, sunkiai įžvelgdami Jėzaus veikimą kasdienybėje. Tačiau Tėvas Aldonas ragino: „Atverkite savo širdis, pabandykite būti atviri tam, ką jausite šias tris dienas“. Paklausėme jo žodžių. Ir išties: ramybės pajautimas, buvimas „čia ir dabar“, bendruomeniškumas, džiugesys ir švelnumas nejučiomis įslinko į mūsų sielas. Tikėjimas – dieviškoji dovana, – ir jis palietė daugelio širdis.
Sekmadienį švenčiant šv. Mišias, galvoje sukosi liūdna mintis: juk tai – paskutinės mūsų rekolekcijos kartu! Daugiau nebesėdėsime čia tokie laimingi ir ramūs, išsiskirstysime po savus gyvenimus, savus rūpesčius... Todėl susitarėme visiems skelbti tą Gerąją Naujieną, kad rekolekcijos, kiekvienos iš jų, yra nuostabi galimybė pajausti ne tik tokį palaimingą Dievo artumą, bet ir bendrystę su kitais žmonėmis. Tais, kuriuos matydami kiekvieną dieną galime jų ir nepažinti.
Austėja Armonaitė, IV a kl.
