Penktokų perliukai: kaip daiktai laimės ieškojo

Vieną kartą gyveno šaukštas. Jis buvo mažas, nežinojo, kur ir kaip nešti maistą. Visą laiką jis patekdavo ne ten, kur reikia. Patekdavo tai į nosį, tai į ausis, tik ne į burną.

Šaukštui nusibodo taip gyventi. Jis nusprendė keliauti į pasaulį laimės ieškoti. Keliavo keliavo, kol priėjo seną apgriuvusią trobelę. Atsargiai žvilgtelėjo pro langą. O gi žiūri, kad prie durų stovi nublizgintas batas ir dejuoja.

   – Ko taip dejuoji? – bato paklausė šaukštas.
   – Matai, šaukšte, aš esu labai švarus ir gražus, todėl sunkiai įsileidžiu koją. Bet man taip liūdna vienam. Tiesiog nežinau, ką daryti, – atsakė batas.
   – Tai gal keliaukim kartu, – pasiūlė šaukštas.
   – Puiku, – apsidžiaugė batas.

Keliaudami jie priėjo mišką. Žiūri, po medžiu guli užtrauktukas ir verkia.

   – Ko tu verki? – paklausė batas.
   – Kaipgi neverksi, kai nežinai gyvenimo prasmės. Vis galvoju, kam aš reikalingas, – pasiguodė užtrauktukas.
   – Keliauk su mumis, – pakvietė šaukštas.

Jie perėjo mišką ir pasiekė miestą. Keliautojų akį patraukė gražus ir aukštas pastatas. Pro praviras duris sklido muzika. Jie užėjo į vidų ir pamatė žmogų, kuris buvo apsirengęs baltais drabužiais.

Prie to vyro vis prieidavo kiti žmonės ir kažką kalbėdavo. Daiktai nusprendė, kad žmogus baltais drabužiais yra labai išmintingas ir gali jiems padėti.

   – Matote, prie durų sėdi elgeta. Jūs prieikite prie jo ir suprasite, ką jums daryti, – pamokė bičiulius kunigas.

Jie taip ir padarė. Elgeta buvo gavęs sriubos, bet gailiai į ją žiūrėjo, nes neturėjo šaukšto. Šaukštas iš karto suprato, ką jam daryti, ir įšoko į sriubą.

Batas pamatė, kad elgetos viena koja basa ir sušalusi. Jam labai pagailo tos kojos, todėl greitai ją apmovė.

Kadangi elgetos sriukė buvo be sagų, o pūtė žvarbus vėjas, tai užtrauktukas įšoko į sagų vietą, kad žmogui būtų šilčiau.

Taip jie visi surado savo pašaukimą ir laimę.

Taurius Augustas Tomkevičius, 5 a klasė