Ką kilnumas reiškia A. Krygeriui, A. Gudaičiui ir J. Mickui? „Metų kilniausiųjų“ rinkimų nominantai teigė, jog malonu būti pripažintiems, tačiau jie dirba ne dėl apdovanojimų.


Didžiųjų švenčių išvakarėse Mokinių parlamento iniciatyva surengtų „Metų kilniausiųjų“ apdovanojimų metu buvo pagerbti labiausiai gimnazijai nusipelnę jos bendruomenės nariai. Tradiciškai paskelbtos keturios nominacijos (kilniausio mokytojo, kilniausio moksleivio, kilniausio bendruomenės nario bei kilniausio administracijos darbuotojo), už kurias visą svaitę balsavo KJG moksleiviai.


Kilniausio mokytojo titulą trečius metus iš eilės pelnė Arūnas Krygeris. „Man tai buvo staigmena“, – atviravo mokytojas, apdovanotas už atsidavimą, meilę darbui bei neįkainojamą indėlį į gimnaziją. Ką A. Krygeriui reiškia kilnumas? – „Visuomet būti šalia nesuprasto, neišklausyto, atstumto ar nuskriausto žmogaus. Kilnumas – tai pagalba, įsiklausymas ir abipusio pasitikėjimo išlaikymas“. „Būk mylintis, kantrus ir nuoširdus“, – siūlo A. Krygeris. – „Žinoma, tai nėra lengva. Mokykla suėda labai daug energijos, bet kai atsigausi po visokių stresų ir rūpesčių, pamatysi, kad dar daugiau energijos ir džiaugsmo pasiėmei. Linkiu visiems mylėti, suprasti, išklausyti vienas kitą. Ištiesti pagalbos ranką [artimajam] sunkiu [jo] gyvenimo momentu. Tuomet visi būsime kilnūs, tvirti ir laimingi“.


Kilniausiu bendruomenės nariu paskelbtas kapelionas tėvas Aldonas Gudaitis SJ. Jo įsitikinimu, moksleiviai šią nominaciją skyrė ne tiek jam pačiam, kiek kapeliono pareigybei: „Vertybės ir kelionė tikėjimo keliu – šie du dalykai mokiniams, matyt, labai svarbūs, kad juos prisimena ir renkasi kapelioną“. Kilnumas A. Gudaičiui reiškia nuolankumą, tarnystę, sekimą Jėzaus Kristaus pavyzdžiu: „Kilnumas – tai nuolankiai tarnauti kitiems, pačiam nesiafišuojant. Juk darant gera kitam, gera ir pačiam sau“. Kapelionas dėkoja geranoriškiems mokytojams bei mokiniams. Tokia gerų žmonių gausa, anot jo, yra tikra palaima.

Abiturientas Justinas Mickus didžiuojasi kilniausio mokinio nominacija. Viename prestižiškiausių JAV universitetų vietą užsitikrinęs dvyliktokas pagerbtas už aktyvią veiklą ir neišsenkantį kūrybiškumą organizuojant įvairius projektus, ne tik praturtinančius mokyklos gyvenimą, bet ir garsinančius KJG vardą Lietuvoje bei už jos ribų. „Nemanau, kad esu vertas, nes ne taip suvokiu kilnumą – aš tik dariau tai, kas man patinka. Bet buvo smagu“, – sakė J. Mickus. Tiesa, pats apdovanojimas jam nebuvo staigmena: „Kadangi aktyviai dalyvauju Mokinių parlamento veikloje, iš anksto žinojau, kad laimėsiu“.

Modesta Viskontė

Ne, tai ne slapta organizacija, tikrai ne išrinktųjų susirinkimas ar būsimų seimo narių grupelė. Mokinių Parlamentas (visiems geriau žinomas tiesiog kaip MP) yra iniciatyvių gimnazistų atstovybė mūsų mokykloje, kuriai vadovauja mokyklos prezidentas, renkamas gimnazistų balsavimu.

 Retas mokinys žino, jog MP sudaro net 4 komitetai, kurie ne tik organizuoja renginius, bet ir padeda mokyklos administracijai, stengiasi atkreipti bendruomenės dėmesį į įvairias problemas, puoselėja mokyklos radiją, puošia mokyklą, organizuoja mainus ir t.t.

Paklausta, ką mano apie MP veiklą, viena gimnazistė atsakė: „Man patinka organizuojami renginiai, iš kurių labiausiai laukiu „Nakties mokykloje“. Taip pat džiaugiuosi vykdoma mainų programa“. Kitas užkalbintas mokleivis netuščiažodžiavo ir į klausimą, ką veikia MP, atsakė tiesiai šviesiai: „Organizuoja renginius, puošia mokyklą“.  Tuo tarpu to paties klausimo paklaustas pirmokas sutriko: „Hm... Jokių veiklų nemačiau, nepastebėjau. Tikriausiai todėl, kad manęs tai nedomina“.

Nė vienas mokinys, su kuriuo teko bendrauti, neatkreipė dėmesio į tai, jog po ilgosios pertraukos vėl veikia mokyklos radijas, kuriuo yra perduodama informacija apie naujausius renginius bei skaitoma rytinė malda. Retas prisiminė ir labdaros akcijas, pavyzdžiui, senų knygų ir žaislų rinkimą vaikų namams.

Džiugu, kad MP yra žinomas dėl savo renginių bei mainų, tačiau norėtųsi, jog MP labiau įsitrauktų į kasdienį mokinių gyvenimą mokykloje, ypač ilgųjų pertraukų metu, organizuotų daugiau nedidelių renginių, kurie padėtų gimnazistams labiau vertinti mokyklos bendruomenę bei neleistų nuobodžiauti kuo didesniam skaičiui moksleivių.

Tikiuosi, jog visų taip laukiamas bene didžiausias metų renginys – „Naktis mokykloje“ – pateisins gimnazistų lūkesčius, paliks neišdildomą įspūdį kiekvienam dalyvavusiam ir suartins kiekvieną moksleivį. O kas tai geriau padaro, jei ne bendri prisiminimai? Susitiksim naktį!

P.S. Nepamiršk „sekti“ MP veiklos feisbuke, paieškos laukelyje suvedęs „KJG Mokinių Parlamentas“.

Gytė Radvilaitė

Mūsų gimnazija tapo viena iš dviejų Lietuvos mokyklų, gavusių puikią dovaną iš Vilniaus Goethe‘s instituto: sausio 15 dieną gimnazijoje viešėjo Joachim Hecker, inžinierius, žurnalistas, knygų autorius ir parodos „Matematika gyvai“ („Mathematik ist kein Hexenwerk“) kuratorius. Ši paroda gimė Vilniaus Goethe‘s institutui bendradarbiaujant su pirmuoju pasaulyje interaktyviu muziejumi „Mathematikum“ Vokietijoje, Gieseno mieste. Lietuvoje ji veikia Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre Vilniuje nuo sausio 14 iki vasario 5 dienos ir jau sulaukė didžiulio susidomėjimo. Parodoje demonstruojama daug ypač įdomių eksperimentų iš muziejaus ekspozicijos, susidedančios iš daugiau nei 160 eksponatų, kuriuos galima išbandyti bei išspręsti.

Į mūsų gimnaziją p. Joachim Hecker atvežė parodą lydintį renginį – matematikos šou „Matematika – tai joks stebuklas“. Laimė būti šio šou žiūrovais ir aktyviais dalyviais nusišypsojo 5b klasės mokiniams: sąlyga sulaukti tokio nekasdienio renginio savoje mokykloje buvo vokiečių kalbos mokymasis 5 – 6 klasėse. Ir nors šią sąlygą atitiko dar dvi klasės, 5b klasės vokiečių kalbos pamokos laikas labiausiai derėjo prie svečio dienotvarkės.

45 pamokai skirtos minutės pralėkė net nespėjus jų pajusti. Mokiniai, matematikos ir vokiečių kalbos mokytojos su nuostaba ir didžiausiu susidomėjimu stebėjo svečio rodomus triukus, eksperimentus, klausėsi jų paaiškinimų ir viską išbandė patys: mesdami kauliukus susipažino su tikimybių teorija, įsitikino, jog matematika skani, praktiškai išskaičiuodami, kiek kartų reikia sulaužyti šokolado plytelę, kad visi gabaliukai būtų vienodo dydžio. Penktokai netgi galėjo stebėti, kaip iš 3D jogurto indelio matematikos „burtininkas“ padarė 2D plokštelę ir kaip tuo metu keitėsi ant puodelio užrašytas žodis ir nupieštas piešinys! Beje, kartu buvo ir vertėja, kuri viską vertė į lietuvių kalbą, bet vaikai įrodė, kad vokiečių kalbos pamokose ne veltui leido laiką ir neturi problemų vokiškame skaičių pasaulyje. Už tokią puikią matematikos – vokiečių kalbos pamoką penktokai nepamiršo padėkoti vokiškai. Tuo tarpu ir p. Joachim Hecker, ir Vilniaus Goethe‘s instituto kalbos skyriaus vadovė p. Nijolia Buinovskaja džiaugėsi mūsų gimnazijos penktokų smalsumu, nuovokumu, aktyviu dalyvavimu ir iš susidomėjimo spindinčiomis akimis. Taigi, matematika gali būti be galo įdomi ir netgi derėti su vokiečių kalba!

Vokiečių kalbos mokytoja Lina Milkintienė

Sausio 13-osios rytą kelią į Kauno jėzuitų gimnaziją nušvietė 100 žvakelių – tai vilties takas, kurį moksleiviai nutiesė minėdami Laisvės gynėjų dieną.

Suformuoti vilties taką gimnazijoje šįmet buvo patikėta penktų klasių moksleiviams. Į mokyklą jie rinkosi žymiai anksčiau, kad spėtų laiku uždegti šimtą žvakelių. Gimnazistų neišgąsdino nei šaltukas, nei sniegas, tad jie sparčiai uždegė žvakeles. Kitos prie pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ prisijungusios mokyklos lygiai 8 val. dešimčiai minučių žvakeles įžiebė languose.

Moksleivių teigimu, Sausio 13-oji jiems – neeilinė diena Lietuvos istorijos metraščiuose, kai šalies žmonės stojo ginti savo nepriklausomybę.

Parengta pagal Vilijos Žukaitytės straipsnį,
Evaldo Virkečio nuotr.
© kaunodiena.lt

Kauno jėzuitų gimnazijoje gruodžio 20-ąją buvo minima Bendruomenės diena. Gražia tradicija tampantis renginys prieš didžiąsias metų šventes dar kartą priminė, kokie svarbūs esame vieni kitiems, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.

Šiemet Bendruomenės dienos organizatoriai kėlė klausimus, kuriuos ne visada lengva atsakyti. Kaip atsiranda bendruomenė? Ar mes tikrai galime ja būti? Kokia ji yra ir kokia dalimi esame mes – jos nariai? „Mąstydami apie gimnazijos tikslus, ieškome pavyzdžių ir sąsajų religinėse ir kultūrinėse bendruomenėse“, – aiškino viena renginio iniciatorių pavaduotoja Audronė Remeikienė.

Šventės metu moksleiviai dalyvavo skirtingoje pažintinėje bei kultūrinėje veikloje. Jauniausiems buvo numatyti susitikimai su vienuoliais, kunigais ir kitais garbingais svečiais, aštuntokai dalyvavo filmo „Aš esu Deividas“ peržiūroje, I – II klasių mokiniai stebėjo režisieriaus Arvydo Lebeliūno monodramą „Tikiu visa apimančia Tavo meile“, pastatytą pagal Aldyth Morris pjesę „Damien“. Trečios klasės gimnazistams buvo suorganizuotas susitikimas su Jaunimo centro darbuotojais, o abiturientams – ekskursija į Maironio muziejų.

Anot moksleivių, renginys „dar labiau sustiprino mokyklos bendruomeniškumo jausmą – juk ji kuriama kaip šeima, kaip visuomenei atviras kultūros židinys“. Organizatoriai neabejoja renginio sėkme ir tiki, kad po jo kiekvienas bendruomenės narys suprato, ką išties reiškia būti reikalingam.

Paulius Mockevičius
Ievos Milašiūtės nuotr.

Kuo jėzuitų gimnazijos bendruomenė kitokia? Kodėl ji man tokia artima? Manau, kad žinau atsakymą.

Artėjant gražiausioms metų šventėms, neretai girdime raginimus prisiminti, jog esame vienos nedalomos visumos – bendruomenės – nariai. Bendruomenės, kurioje ne vien mūsų asmeninė, bet ir kiekvieno artimo gerovė yra neįkainojama. Bendruomenės, kurioje kiekvieno pareiga yra dalintis viskuo, ką turime geriausia, idant stebuklinga Kūdikėlio Jėzaus gimimo šventės nuotaika užsuktų net ir į namus tų, kurių likimas neapdovanojo galimybe Kūčių stalą nukrauti dvylika gardžių patiekalų.

Būtent todėl šiuo metu esame taip kviečiami prisidėti prie įvairių gerumo akcijų, aukoti nepasiturinčioms šeimoms ar be tėvelių augantiems vaikams – kitaip tariant, būti bendruomeniški. Noras per Kalėdas atlikti vieną kitą kilnų darbą bei nuraminti sąžinę yra sveikintinas, tačiau vis dažniau susiduriame su problema, kai savos palaimos siekis užgožia tai, kas iš tiesų vertinga – bendruomeniškumo jausmą, dažno širdyje atgyjantį vos kartą per metus. Tačiau mes, Kauno jėzuitų gimnazijos bendruomenė, galime drąsiai teigti, jog esame kitokie! Jog vienas kito supratimo ir artumo siekiame nuolat!

Net neeabejoju, jog bent kartą esate akimis permetę gimnazijos keliamus tikslus, o akylesni juose aptiko frazes, skelbiančias, kad mokyklos bendruomenės nariai „brangina draugystės ir bendruomenės dovaną, kuri gali suburti mokytojus, mokinius ir tėvus džiaugsmingam, įkvepiančiam ir laisvam bendravimui“ bei „stengiasi panaudoti kiekvieną galimybę, kuri ugdo bendruomeninį jausmą, padedantį žmogui augti atsakingai, artimu besidominčiai asmenybei“.

Mes didžiuojamės, jog tai nėra vien tušti žodžiai, o jų materializavimas yra nuolatinis gimnazijos kolektyvo narių „rūpestis“. Vargu, ar rastume kitą tokią mokymo įstaigą visoje šalyje, kurioje kiekvienas darbuotojas nuo vartų sargo iki kapeliono, nuo valytojo iki mokytojo, nuo vairuotojo iki direktoriaus yra toks brangus, savitas ir įnešantis į bendruomenę unikalią dvasią, kurios netekusi ji prarastų labai didelę dalį savęs.

Tokie Mes esame – visi mieli, visi savi. O ryšys, kurį kuriame praleisdami vos keletą metų mokykloje įsitraukdami į socialinę, rekolekcijų ar kitą veiklą, išlieka labai ilgai – norisi tikėti, visą gyvenimą. Bene puikiausias to pavyzdys – KJG alumnų asociacija, veikianti jau nuo 2001-ųjų ir vienijanti daugybę gimnaziją baigusių mokinių, kurie ne tik organizuoja susitikimus, bet ir įsitraukia į aktyvią sielovadinę, pedagoginę bei socialinę veiklą mokykloje ir už jos ribų. Organizacijos stiprybės pagrindas – tai gimnazijoje suformuotų vertybių lydimas siekis bendromis jėgomis veikti kilnesniems dalykams. Taigi, jėzuitų gimnazijos bendruomenė nėra vien laikina stotelė mūsų gyvenimuose, tai – šeima, statanti stiprų moralinių dorybių pamatą ir rūpestingai auginanti kiekvieną jos narį. Tai – šeima, kurioje norisi pasilikti.

Ieva Žvinakytė

Tikriausiai nėra nė vieno lietuvio (ar bent jau jėzuitų mokinio), kuris nežinotų jog 2014-ieji – Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės. Ta proga KJG vyks ne vienas renginys, skirtas šiam jubiliejui paminėti. Ne išimtis ir tradicija tapęs klasių puošimo konkursas.

Gimnazija, siekdama supažindinti mokinius su garsiausia Donelaičio poema – „Metais“, paskelbė, jog šių metų klasių puošyboje turi atsispindėti būtent šio kūrinio motyvai. Moksleiviai padirbėjo iš peties, ypač kūrybingai bei orginaliai savo klases papuošė jauniausieji.

Kabinetuose žiemos šokį šoka baltos snaigės, dailiai nutūpusios ant langų, durų ir sienų, stovi žalios eglutės, primenančios, jog šventės jau ne už kalnų, ant palangių puikuojasi Kalėdų Senio paliktos dovanėlės.

Tačiau juk svarbiausias uždavinys – perteikti „Metų“ dvasią! Kai kurie mokiniai nepatingėjo ir sugalvojo itin orginalių būdų tai padaryti: ketvirto aukšto kamputyje pasislėpęs kabinetas džiugino akį palubėje, ant durų, kėdžių ir sienų sukabintais kalendoriaus lapeliais. Paprasta, bet įspūdinga – juk niekas nedraudžia interpretuoti temos savitai!

Komisiją maloniai nustebino ir kitas to pačio aukšto kabinetas, ant kurio palangės ilsisi lininiai audeklai, žaislai, kankorėžiai, elišakės bei vaškinės žvakės. Ir kalėdiška, ir jauku, o linų staltiesė primena tą gūdų XVIII amžių, kai lininiai audeklai nieko nestebino ištaigingumu.

Akį džiugino kiti kabinetai: penktokai savo klasę pavertė Kalėdų miesteliu, o trečiokai pakabino amalo šakelę. Ir neapsiriko – būtent šis augalas nuo seno yra laikomas Kalėdų simboliu. Pusiaukelėj iš antro aukšto į trečią galima užklysti į meškiukų giraitę, o naujajame korpuse aštuntokai savo klasę papuošė geometrinėmis girliandomis. Kas galėjo pagalvoti, kad šią matematikos šaką galima pritaikyti Kalėdinei puošybai?

Gytė Radvilaitė

Artėjant didžiosioms metų šventėms, KJG bendruomenės nariai buvo kviečiami pasidalyti gerumu ir prisidėti prie Angelavimo akcijos. Juk tik tik geri darbai kuria jaukias, šviesias, prasmingas ir stebuklingas šventąsias Kalėdas, o pagalba ir auka kitam moko gerumo ir atjautos. 

Visą mėnesį gimnazijoje buvo renkamos aukos „Carito“ organizuojamai Kūčių vakarienei, „Šviesos dirbtuvėlėms“, senelių namams, taip pat knygos L. Adamkienės fondui ir mūsų mokyklos bibliotekai.

Antradienį moksleiviai lankė Šančių senelių namusi bei Kačerginės mokyklą, o trečiadienį – organizaciją „Caritas“. Labdaringa veikla užsiimančios įstaigos savanoriai maloniai pasitiko gimnazistus, dalijosi patirtimi ir noriai atsakinėjo į jaunuolių klausimus.

Mokyklos bendruomenė „Caritui“ paaukojo negendančio maisto: cukraus, makaronų, prieskonių ir kt. Tikimasi, jog visos šios gėrybės pasieks skurdžiausius Lietuvos gyventojus, pagausins jų kuklų Kūčių stalą ir pripildys širdis džiaugsmu.

Trečiadienio popietę mokinių parlamentas skaičiavo ir rūšiavo surinktas knygas. Dalis surinktų knygų atiteko mokyklos bibliotekai, o kita – L. Adamkienės fondo organizuojamai akcijai. Iš suaukota apie 300 knygų.

Džiugu, jog kiekviena klasė prisidėjo prie šios kilnios paramos akcijos. Juk dosnumas ir sugebėjimas duoti nelaukiant atlygio yra vertybės, auginančios mus didesniais žmonėmis. Ad majora natus sum!

Guoda Kliučinskaitė

Kartą susiginčijo Jėzus ir velnias:

   – Žemėje turi būti gėris, o ne blogis, – sako Jėzus. 

   – Ne, žemėje turi būti blogis, juk gerų darbų beveik niekas nepastebi, o blogus – iš karto! – užginčijo velnias.

   – Bet visiems labiau patinka, kai būna visi geri, – tiesiai šviesiai išrėžė Jėzus.

Galiausiai abu nusprendė išspręsti ginčą ir sužinoti, kas labiau patinka žmonėms – gėris ar blogis. Kad tai išsiaiškintų, jie nusprendė pastatyti gimnazijas ir susitarė, kad velnias juos mokys blogai, o Jėzus gerai. Taigi jie savo gimnazijas pavadino taip: Jėzus ją pavadino Jėzuitų gimnazija, o velnias – Velnuitų gimnazija. Jėzus savo gimnazijoje įdarbino pačius geriausius, nuostabiausius mokytojus, kuriems vaikai patinka. Ir visi gimnazistai į mokyklą ėjo su mieliausiu noru. Na o Velnuitų gimnazijoje buvo įdarbinti patys pikčiausi mokytojai, kurie namų darbams užduodavo 350 uždavinių, o valgykloje patiekdavo degančios sriubos; bandelių su sliekais ir taip toliau. Taigi visi iš ten išbėgo net nepraėjus savaitei nuo mokslo metų pradžios. Tai pamatęs velnias labai sunerimo – nejaugi jam teks pralaimėti lažybas? Tuomet jis griebėsi klastos. Ant debesų jis pastatė didelius šviestuvus ir kai jis juos įjungė, jo gimnaziją iš visų pusių [ir ji] turėjo atrodyti stebuklinga, bet pūstelėjo vėjelis ir nupūtė debesis su šviestuvais už akmeninės tvoros, kur stovėjo Jėzuitų gimnazija. Taip joje mokytis pradėjo dar daugiau mokinių, o Velnuitų gimnazija tiesiog prasmego po žeme. Jėzuitų gimnazija stovi iki dabar.

Gustė Pilsudskytė, 5 a klasė

Vieną kartą gyveno šaukštas. Jis buvo mažas, nežinojo, kur ir kaip nešti maistą. Visą laiką jis patekdavo ne ten, kur reikia. Patekdavo tai į nosį, tai į ausis, tik ne į burną.

Šaukštui nusibodo taip gyventi. Jis nusprendė keliauti į pasaulį laimės ieškoti. Keliavo keliavo, kol priėjo seną apgriuvusią trobelę. Atsargiai žvilgtelėjo pro langą. O gi žiūri, kad prie durų stovi nublizgintas batas ir dejuoja.

   – Ko taip dejuoji? – bato paklausė šaukštas.
   – Matai, šaukšte, aš esu labai švarus ir gražus, todėl sunkiai įsileidžiu koją. Bet man taip liūdna vienam. Tiesiog nežinau, ką daryti, – atsakė batas.
   – Tai gal keliaukim kartu, – pasiūlė šaukštas.
   – Puiku, – apsidžiaugė batas.

Keliaudami jie priėjo mišką. Žiūri, po medžiu guli užtrauktukas ir verkia.

   – Ko tu verki? – paklausė batas.
   – Kaipgi neverksi, kai nežinai gyvenimo prasmės. Vis galvoju, kam aš reikalingas, – pasiguodė užtrauktukas.
   – Keliauk su mumis, – pakvietė šaukštas.

Jie perėjo mišką ir pasiekė miestą. Keliautojų akį patraukė gražus ir aukštas pastatas. Pro praviras duris sklido muzika. Jie užėjo į vidų ir pamatė žmogų, kuris buvo apsirengęs baltais drabužiais.

Prie to vyro vis prieidavo kiti žmonės ir kažką kalbėdavo. Daiktai nusprendė, kad žmogus baltais drabužiais yra labai išmintingas ir gali jiems padėti.

   – Matote, prie durų sėdi elgeta. Jūs prieikite prie jo ir suprasite, ką jums daryti, – pamokė bičiulius kunigas.

Jie taip ir padarė. Elgeta buvo gavęs sriubos, bet gailiai į ją žiūrėjo, nes neturėjo šaukšto. Šaukštas iš karto suprato, ką jam daryti, ir įšoko į sriubą.

Batas pamatė, kad elgetos viena koja basa ir sušalusi. Jam labai pagailo tos kojos, todėl greitai ją apmovė.

Kadangi elgetos sriukė buvo be sagų, o pūtė žvarbus vėjas, tai užtrauktukas įšoko į sagų vietą, kad žmogui būtų šilčiau.

Taip jie visi surado savo pašaukimą ir laimę.

Taurius Augustas Tomkevičius, 5 a klasė

Kartą mes su visa šeima važiavome į kapines. Ten prie pat vartelių puikavosi ženklas, ant kurio turėjo būti parašyta: „Nepalikite vertingų daiktų automobilyje. Vagys nesnaudžia“. Bet ant žodžio „vagys“ buvo šiek tiek nusitrynusi „g“ raidė, todėl mes matėme užrašą: „Nepalikite vertingų daiktų automobilyje. Vacys nesnaudžia“. Kiek buvo juoko...

Gustė Pilsudskytė, 5 a klasė